Tai tik viena iš teorijų, tai mano asmeninė teorija, tačiau kas žino, gal ji tiks ir jums.

Svarbus įspėjimas – mylėti yra veiksmažodis, reiškiantis veiksmą, nenutrūkstamą veiksmą. Vien žinojimas jokių rezultatų neduoda.

Labai ilgai savęs nemylėjau ir netgi maniau, kad save mylėti yra blogai. Tačiau tai niekur nevedė.

• Kai nemyli savęs, nemyli nieko.
• Jei nemyli savęs, negali savimi pasitikėti.
• Jei nepasitiki savimi, tampi arba labai piktas ir viskuo nepatenkintas arba nuskriaustas ir prisitaikėlis.
• Jei nemyli savęs, negali savimi pasitikėti, negali savęs ir gerbti.
• Jei negerbi savęs, tai tavęs negerbia ir kiti.
• Jei nemyli savęs, ieškai, kas tave mylėtų, o ne ką galėtum mylėti.
• Jauti tuštumą viduje ir baimę likti vienam ir nesuprastam.
• Jei nemyli savęs, kuri nesveikus, žalojančius santykius, kurie paremti ne meile ir partneryste, o prisitaikymu ir priklausomybe nuo partnerio.
• Priklausomybė nuo partnerio veda prie beprotiško nemotyvuoto pavydo, pretenzijų ir kontrolės. Toks santykis slegia ir tave ir partnerį.
• Jei nemyli savęs, negali jausis laimingas, nes tiesiog negali sau to leisti. Nepasitikėjimas ir nemeilė, kuria prielaidas, kad esi nieko vertas ir nevertas nei laimės, nei gero gyvenimo nei pagarbos, nei gero darbo. Pradedi galvoti, kad tau gerai taip kaip yra, nes tokiam kaip tu net ir tiek jau per gerai.

Žmonės, atsipeikėkite. Meilė kurios jums reikia iš kitų, kaip jums atrodo, jūsų neišgelbės. Vienintelis būdas, užauginti tą meilę savyje. Bet jei jūs savęs nemylite, tai kaip tada jūs ją užauginsite?

Viskas per daug sureikšminama, visko reikia čia ir dabar, daug, dar daugiau… ir niekas galiausiai netenkina.

Nežinau, kiek jūsų atpažįsta save tokiame modelyje, bet aš tikrai tai patyriau. Teko manyti, kad taip ir turi būti, juk kas aš tokia, kad su manim gerai elgtųsi, esu niekam tikusi kvailė ir tiek.

Nepaisant to, kad visada mokėjau ir žinojau daug ir, kaip kiti sakydavo, tikrai turėjau kuo didžiuotis, man tai nieko nedavė. Esu skaičiusi, kad pasitikėjimą savimi galima užauginti siekiant tikslų, jų pasiekiant ir t.t. Man tai netiko. Iš šono žiūrint, man viskas sekėsi, visada turėjau gerą darbą, visada turėjau daugiau nei aplinkiniai, mokiausi, kūriau, dariau, siekiau, viskas gaudavosi, o su kiekvienu pasisekimu, tik labiau save plakdavau. Man tai neatrodė nei svarbu nei kažko verta. Galiausiai man tai pasirodė nereikalinga, nes neteikė jokio pasitenkinimo. Kas iš tų pasiektų tikslų, jei pasiekusi tą tikslą vėl atsiduri toje pačioje tuštumoje, kurioje ir buvai iki tol. Nepasitenkinimas viskuo, o ypač savimi, buvo vienintelė stabili būsena.

Bet visi, kam reikia, žino, apie ką aš kalbu, todėl nedaugžodžiausiu, o pradėsiu pasakoti, kokiais būdais įveikiau nemeilę sau ir nepasitenkinimą.

Pradžioje reikėtų apsispręsti, o kas gi yra tas “aš”, kurį ruošiuosi pamilti. Dažnai girdime raginimą „būk savimi”, tačiau ar susimąstėte kada, kas yra tas „aš”, koks aš esu, kokiu tuo savimi man būti?

Daug kas save asocijuoja pavyzdžiui, su savo socialiniu statusu ar savo profesija, ar veikla, kuria užsiima. Dar kiti save mato ir asocijuoja su tuo, ką apie juos mano kiti, arba ką apie save mano pats žmogus. Tačiau nei mano profesija, nei mintys apie save, nei kitų požiūris, nei veikla ar dar kažkas iš išorės, tai nesu aš. Tai iliuzijos, primestas požiūris ar besikeičiantis, nepastovus vienetas, kuris nuo tikrosios manęs gali būti nutolęs per tūkstantmečius.

Buvo sunku, kol nepradėjau analizuoti, kas visgi daro žmogų žmogumi. Pradėjau tiesiog narplioti dalimis.

Iš ko aš susidedu: kūnas, protas, emocijos, sąmonė (kartu su pasąmone). Tai atskiri elementai, kurie gali vystytis nepriklausomai vienas nuo kito. Tačiau tai – visuma, kurioje atskiri elementai veikia vienas kitą ir formuoja mane. Jei vienas kuris elementas yra labai vadovaujantis, o kiti nustumiami ar ignoruojami, jie ima priešintis ir maištauti. Visgi tik veikdami išvien ir vienas kitu remdamiesi ir papildydami, šie elementai sudaro mane. Jie visi sąlygoja mano gyvenimą ir jo tolimesnį vystymąsi. Visa kita jau išplaukia iš šios darnos.

Tačiau kas vadovauja tai darnai, kas šeimininkas? Greičiausiai tai ir esu aš, aš esu šeimininkas, kuris prižiūri, kad mano elementai tarpusavyje derėtų ir gražiai sugyventų. Aš esu mano sąmonė. Aš sąmoningai galiu valdyti ir tvarkytis savo esybėje. Kaip šeimininkas savo namuose.

Remiantis tokia teorija suprantu, kad aš, kaip koks tironas, grįžusi namo imu lieti pyktį ir nepasitenkinimą ant pačių artimiausių. Tai tokia metafora, kuri labai tinka apibūdinant nemeilę sau. Kabinėjimasis prie niekniekių, amžinas nepasitenkinimas viskuo, ką darau, pykčio priepuoliai, dėl pačių mažiausių nepasisekimų ir jokių malonių žodžių, juolab pagyrų ir palaikymo savo atžvilgiu.

Tai štai kaip elgiuosi būdama šeimininke – tirone. Nemyliu savo kūno, kišu į jį bet kokį šlamštą. Nesaugau jausmų, užleidusi mintis ir prikūrusi neigiamų emocijų. Bandau nuslopinti protą, nes manau, kad jis man tik kelia sumaištį ir erzelį galvoj. Tai koks šeimininkas, tokie ir namai. Visi pikti, nusivylę, nemylimi ir atsiriboję vienas nuo kito.

Nusprendžiau taip – kaip tvirtą pamatą turiu visų pirma sukurti taiką savo namuose. Mano namai – mano tvirtovė. Ir žinokit, kai pradėjau save šitaip matyti, pradėjo darytis šilta ir gera, o ir aiškumas atsirado. Atsirado prasmė. Man reikia susitvarkyti kambarius! Taip labai buitiškai, per metaforą pradėjau matyti save pačią iš šalies.

Meilė sau per higieną. Kasdienė kūno, proto, emocijų higiena

Skamba keistai, tačiau tai tas pats kas valytis dantis. Juk suprantame, kad jei tai darysime, dantys bus sveiki, jei nedarysime, jie suges ir pradės skaudėti.

Aš, sąmonė, savo namų šeimininkė – valdau visus procesus. Niekas kitas be manęs neprivers visko veikti.

Mano protas – tai braškių lysvė

Braškės auga, noksta ir aš žinau, kad jei kiekvieną dieną neišrausiu piktžolių, nenurankiosiu šliužų ir nepalaistysiu savo lysvės, mano braškės užžels, bus prastos arba išgraužtos bei supuvusios. Jei neapkarpysiu ūsų, neravėsiu piktžolių, jos išsikeros, užstos saulę, ir braškės nenoks, o jei ir sunoks, bus rūgščios.

Protas ir yra tokia lysvė. Jo nereikia bijoti, juo reikia rūpintis. Protas kaip ta lysvė gali auginti piktžoles, bet gali auginti ir braškes. Piktžolės ar braškės tai – mintys. Ir protas jas augina vienodai gerai, jis tik dirva.

Kadangi mano protas labai derlingas, jis puikiausiai augina viską, ką tik įmanoma. Jei atpūtė vėjas kokią sėklą, ji čia pat ir sudygsta, pradeda keroti. Štai mano kaip šeimininkės pareiga prižiūrėti, kad piktžolės neaugtų ir neužstotų saulės mano braškėms.

Proto gydymas nėra auklėjimas, mokymas, nepasitenkinimas ar dar blogiau bandymas ginčytis ir užčiaupti. Netgi meditacija, kuri nuramina protą, tai ne kas kita, kaip sąmoningas, mano kaip sąmonės veiksmas. Aš turiu save nuvesti ir pasodinti į tą meditaciją, ir aš kaip sąmonė turiu susitarti su savo mintimis, pradėti jas kreipti į kvėpavimą, pradėti jas raminti. Ne kažkas iš šono, ne joks kitas žmogus. Vėl tik aš, aš – šeimininkė. Mano protas man paklūsta, jei aš su juo susitariu ir elgiuosi gražiai bei draugiškai.

Ką reiškia elgtis su protu draugiškai?

Protą reikia nukreipti reikiama linkme. Jam kaip ir mažam vaikui reikia duoti užduotis, kurios jį įtraukia ir nukreipia jo dėmesį nuo chaotiško dūkimo.

Suformuluokite savo protui teisingas užduotis ir jis tarnaus jums ir prašys dar. Protas gamina mintis, aš, kaip sąmonė, koreguoju tai, ką jis daro. Aš nukreipiu jį ta linkme, kuri naudinga man kaip žmogui, kaip visumai.

Svarbu suprasti, kaip viskas veikia ir tuomet tvarkytis savo namuose ramiai, be panikos. Pamatėte piktžolę, išraukite nieko nelaukdami. Mintys materialios, todėl puoselėkite tokias, kurios naudingos, kurios duos gerus vaisius. Tas, kurios nereikalingos, nenaudingos, raukite kaip piktžoles. Tai apie ką rašiau, tie ingredientai, kurie sukuria realybę, štai čia mano kaip sąmonės ir mano kaip proto bendros veiklos rezultatai. Protas gali dirbti produktyviai. Leiskite jam būti užimtu naudinga veikla.

Mano emocijos – tai džiaugsmo arba skausmo šaltinis. Kurį pasirinksiu, iš to ir gersiu kas rytą.

Emocijos – taip pat mano dalis, jos duotos “default’u” ir nereikia jų slopinti. Kam slopinti ir gniaužti tai, kas yra. Čia tas pats, kaip bandyti spuogą sukišti atgal į odą. Kišk kiek nori, jis tik didės nuo tokio kišimo. Emocijos – tai dar vienas mano namų gyventojas. Ir aš kaip sąmonė ir šeimininkas savo kieme, turiu jas priimti, mylėti ir jomis džiaugtis bei naudotis. Emocijos duotos ne veltui, jos sukelia tam tikrus jausmus ir išgyvenimus, ir per tai aš patiriu gyvenimą.

Jei jau turime rankas, juk jų neignoruojame, vien todėl, kad rankomis galima ką nors pavogti ar užmušti. Mums rankos – pagalba buityje ir nebūtinai jos yra tik blogai arba tik gerai. Juk neatsisakai peilio, nes jis gali papjauti. Tam aš ir esu sąmonė, šeimininkė, kuri nusprendžia, kam aš panaudosiu rankas ir peilį jose. Ar aš tomis rankomis darysiu skriaudą ir jomis paėmusi peilį ką nors sužeisiu, ar aš tomis rankomis glostysiu vaiko galvą ir myluosiu jį, o peiliu rieksiu duoną ir tepsiu ant jos sviestą.

Taip ir su emocijomis, jei turi emocijas, jomis naudokis, bet jei esi sau šeimininkas, jei esi sąmonė, tai ir naudokis sąmoningai.

Aš myliu save ir man svarbu, kokios emocijos mano namuose gyvena. Aš kaip sąmonė turiu valdžią ir galiu tvarkytis su savo emocijomis, pasirinkdama tokias, kurios man yra malonios arba naudingos. Sąmoningas pasirinkimas sąlygoja tai, kad aš pati valdau situaciją. Mylėdama ir saugodama save, aš renkuosi jausti tokias emocijas, kurios mane daro laiminga ir saugo nuo destrukcijos.

Jei esi šeimininkas, renkiesi tai, kas patinka. Jei tau patinka jausti depresiją, liūdesį, pyktį, nepasitenkinimą, tu tai ir renkiesi. Tačiau tai – blogo šeimininko pasirinkimas, nes visi žinome, kaip blogos emocijos veikia sveikatą, savijautą ir apskritai gyvenimo kokybę.

Kaip prastas maistas, pastovus persivalgymas ar alkoholio vartojimas veda prie kūno degradacijos, taip ir pasikartojančios neigiamos emocijos tampa įpročiu, kaip narkotikai, prie jų priprantama ir jos tampa chroniškomis. Kuo daugiau pykčio sau leisite, tuo dažniau jausite pyktį ir tai jus pavers pykčio nevaldančiu žmogumi, kuris galiausiai griebsis smurto.

Emocijos duotos įvairios ir aš esu sąmonė – jų šeimininkas. Renkuosi tas, kurios man patinka. Aš valdau pultelį ir perjungiu kanalą, kai man nebepatinka tai, ką transliuoja.

Taip, situacijos būna pačios įvairiausios, bet sąmonė esu aš, ne aplinkybės. Aš renkuosi iš visos emocijų paletės tą, kuri man reikalinga. Nes aš esu sau draugas, o ne priešas. Kiekvienoje, net pačioje sunkiausioje situacijoje, galima elgtis ir jaustis skirtingai. Būdamas čia ir dabar, būdamas budrus ir sąmoningas gali rasti gausybę pasirinkimo variantų. Taip, tai nėra lengva.

Gyvenimas yra judėjimas į priekį, tačiau tai gali būti ir judėjimas į plotį, aukštį, gylį. Erdvė turi daugybę matavimų. Jei aš esu sąmonė, aš renkuosi stovėti vietoje, eiti atgal ar pirmyn.

Ir patikėkite, jaustis gerai galima tiesiog be jokių priežasčių, lygiai kaip ir jaustis blogai. Visos priežastys gyvena manyje. Jei aš tvarkausi savo namuose kaip tikra šeimininkė, išraunu laiku piktžoles, tai ir mano emocijų šaltinio jos nenusausina užžėlusios. O jei dar ir didelius akmenis nuridenu jam nuo kelio, tai bėga ir čiurlena jis linksmai ir energingai.

Tikriausiai esate matę tokių žmonių, kurie pirmam dirgikliui pasitaikius iš karto įsiplieskia lyg degtukai arba pradeda raudoti dėl menkniekio. Žinoma, esate matę tokių, kurie net didelei bėdai ištikus, lieka ramūs ir dar pasirūpina kitais.

Pavyzdžiui, mano tėvas prieš pat mirtį, likus keletui valandų, jau visai silpnas dar pakvietė mane ir pasirūpino padiktuoti savo banko kortelės kodą, be to dar liepė užsirašyti svarbių nepabaigtų darbų, kad jais ašbpasirūpinčiau. Nemeluoju, jam buvo 85 metai. Jis man viską diktavo iš atminties būdamas leisgyvis ir išėjo po kelių valandų. Štai taip tvarkosi šeimininkai ir savo namuose ir savo kaip žmogaus namuose. Jokių nereikalingų emocijų.

Taigi, aš myliu save, aš esu sąmonė ir aš tvarkausi savo namuose kaip gera šeimininkė, todėl negesinu ir nesmurtauju prieš savo emocijas, aš renkuosi tas, kurios tuo metu yra reikalingos ir gali geriausiai pasitarnauti. Jei ruošiuosi pjaustyti daržoves, renkuosi peilį, o ne šaukštą ar šakutę ir nesvarbu, kuris arčiau guli ir kurį man patogiau pasiekti.

Mano kūnas – tai mano automobilis

Manau, sutikote ne vieną vyriškį, kuris atsakingai rūpinasi, kad automobilis būtų laiku nuvarytas į technines apžiūras, kad tepalai būtų laiku pakeisti ir padangas naujas perka kai tik reikia, ir akumuliatorių pakeičia prieš žiemą, ir tepalų lygį pasitikrina, kol variklis šaltas. Jis – šeimininkas savo numylėto automobilio. Tik dažniausiai visai ne šeimininkas savo kūno, kurį jau seniausiai apleidęs ir niekada dar nėra nuvaręs į jokį servisą, ką jau kalbėti apie tepalus ar padangas.

Pagalvokime, kas gi mums yra mūsų kūnas, ar ne ta pati judėjimo, kitaip sakant transporto priemonė? Tai jei aš myliu save, kaip savo transporto priemonę, na tikrai negaliu leisti, kad užkaltų variklis. O granatai ar traukės?  juk kaip be jų! Ratai nulūš, vairas nebesuks kur reikia, rėšiuosi į stulpą. Baisu net pagalvoti apie tokį aplaidumą, kai į savo kūną žiūri kaip į savo mylimą, savo nuostabųjį automobilį, dviratį, jachtą, ar kaip kitaip norite vadinkite, bet tai – jūsų mylimiausia ir ištikimiausia transporto priemonė. Jūs naujos nenusipirksite ir jums ši atiteko visam gyvenimui. Tai kokio velnio, jūs man pasakykite, visiškai ja nesirūpinate?

Oh kaip aš anksčiau mėgau parūkyti ir išgerti ir visų kitų nuostabių nesveikybių įpilti į savo nemylimą kūną, nes aš savęs nemylėjau, o kūnas irgi mano dalis, tai ir juo nesirūpinau. O jei nemyli, tai kam rūpintis, tegu nusibaigia, koks skirtumas.

Tik vieno nesuprantu, kodėl tada, kai kažkas sugenda, yra kaltinamas aukščiausiasis? Kuo jis čia dėtas? Tai ar ne mes patys esame sąmoningos būtybės, kurios sugebame savo automobiliais ir kitomis technikomis pasirūpinti, tik kažkod kūnas tai jau Dievo valioje? Juokinga!

Kūnas – tai judėjimui skirta priemonė, todėl JUDĖKITE. Kūnas tam, kad jūs būtumėte jame laimingas, jūs – tai sąmonė, šeimininkas savo namuose. Nepilkite ant savo purvinų grindų sieros rūgšties, tikėdamiesi, kad ji viską sutvarkys ir jau visada bus švaru. Ji išgrauš viską ir sunaikins.

Mylėti save – tai tvarkytis su savim taip, kaip mylinti mama pasirūpina visais savo vaikais. Jūs, aš, mes esame sąmonė, mes šeimininkai savo namuose. Tvarkykimės su meile ir neapleiskime nei savo braškių lysvės, nei savo gydančio vandens šaltinio, nei savo mylimo automobilio. Nes tai ir esame mes. Tai esu aš, aš esu sąmonė, kuri viską tvarko ir reguliuoja.

Atleiskite, kad šį kartą naudoju tiek metaforų, gal kažkam tai bus nesuprantama, bet man pačiai taip lengviau, aš mąstau metaforomis ir viską paprasčiau paaiškinti. Labai tikiuosi, kad supratote, ką norėjau pasakyti.

Man malonu būtu, jei pasakytumėte, kaip jums atrodo tokia teorija? Ar visiškai nepriimtina? O gal kažkam daug kas paaiškėjo ir atsivėrė akys? Pasakykite man.

Ačiū.

Visiems linkiu meilės.

Taip pat skaitykite, kaip tapti laisva ir stipria asmenybe https://transformacijos.lt/kaip-tapti-laisva-ir-stipria-asmenybe/

………………………………………………………….

Meilę sau galima išreikšti ir tinkamai besirūpinant savo oda, kūnu ar plaukais. Pasilepinkite >>