Cart updating

ParduotuvėsvgJūsų krepšelis šiuo metu yra tuščias.

Kraunama
14 birželio, 2015- Sigita

Meilė | Visai ne vyrai kiaulės

Nežinau, ar esate girdėję, jog viskas, kas negero kartojasi su mumis, tai savotiškos pamokos. Ir kol neišmokstame tos pamokos, vis gauname ir gauname tą patį nelemtą uždavinį. Aš tokią mintį irgi girdėjau, kažkada, kažkur, tačiau niekada taip stipriai nesu to pajutusi savo gyvenime, kaip per savo santykius su vyrais. Kai tu jau kokį 6 kartą, pakeitus partnerį, gauni vis tą patį ir tą patį, nori nenori susimąstai. Žinoma, kai kurios pradeda sakyti ar manyti, jog visi vyrai kiaulės ir ramiai nurašo visą kaltę kitiems.

Kažkurį laiką ir aš laikiausi už šio šiaudo. Tačiau vieną dieną susimąsčiau, gal visgi kažkiek ir aš pati kalta dėl to? Kaip visuomet tokiais atvejais ėmiau ieškoti informacijos, gilintis ir mąstyti apie tai.

Man taip būna – pradedu apie kažką iš pradžių skaitalioti, po to jau rimtai skaityti, tada jau po akimis vis atsiranda ir atsiranda lyg specialiai pakišami straipsniai, filmai, netyčia sutiktų žmonių pasakojimai būtent ta tema. Taip buvo ir šį kartą.

Pagrindinė idėja, kuri man įstrigo, buvo ta, jog mes esame veidrodis ir viskas, kas vyksta su mumis, tai tiesiog mūsų pačių atspindys.

Ir kita idėja, kad viskas, kas mums labiausiai nepatinka, erzina, žeidžia, yra būtent tai, ką mes patys turime savyje ir ką turime pamatyti, ne kituose, o savyje, bei bandyti pakeisti.

Žinote patys, visi tokio tipo atradimai iš pradžių gerokai sunervina, nes tu staiga suvoki, kad jau nebegali kaltinti kitų, tačiau taip pat suvoki, kad dabar tau teks labai stipriai sau įspirti į vieną vietą ir pasižiūrėti tiesai į akis.

Aš esu narcizaitė ir man nepatinka, kai kažkas apie mane blogai kalba, o čia dabar aš pati turėsiu sau prisipažinti, kad esu va tokia, erzinanti, bambeklė, mėgstanti komanduoti, kalbanti labiau įsakymais nei prašymais, o dar ir mėgstanti įgelti ar pašiepti kitus. Žiauru, man tai  buvo taip aišku ir taip nepakenčiamai skaudu tai pripažinti, kad jūs net neįsivaizduojate. Mano vidų draskė prieštaravimai tarp ne, aš ne tokia, ir tarp na taip, aš juk tokia. Siaubingos kančios, nemeluoju.

Mano gyvenimas su vyrais nesiklostė nuo vėlyvos paauglystės, kada tapau išprievartavimo auka (nors kaip visi mano draugai pasakytų atvirkščiai, kad man sekėsi su vyrais, tik kad aš juos visus vis išvarydavau).

Keistas dalykas, tačiau kaip vėliau sužinojau, ta trauma buvo tokia stipri, kad iki kokių 24 metų aš to neprisiminiau dėl to, kad mano protas kažkaip užblokavo tai, ko aš nebūčiau sugebėjusi pakelti, iki tol, kol buvau pasiruošusi susitikti akis į akį su tiesa. Apie šį įvykį žinojau tik aš ir keletas „draugelių”, kurie dar sugebėjo tai stebėti iš už kampo, nes veiksmas vyko tų pačių paauglių, kurie tikrai moka būti žiaurūs, rate.

Vėliau, gal po 8 metų, kai vieną jaukų vakarą aš sėdėjau ledainėje ir valgiau ledus, staiga, kaip perkūnas iš giedro dangaus atėjo šis prisiminimas. Ir atėjo taip, kaip lyg viskas vyko vakar, ir aš nukritau be sąmonės nuo kėdės.

Po to laiko aš sau, matyt, ir įsikalbėjau tai, kas vadinama vyrų nekentimu. Tik vyrai kažkodėl labai mane mylėjo, o aš negalėjau jų pakęsti. Mane nervindavo viskas, kol galiausiai aš išsiskirdavau ir vėl susirasdavau naują. O tada ir vėl tas pats.

Istorija banali, tačiau tęsėsi daug metų ir gadino man gyvenimą, kaip koks juodas rašalas, kurio niekaip negalima sustabdyti, kai jis pradeda plėstis užtiškęs ant staltiesės.

Po viso to, kai aš taip patogiai turėjau kuo pateisinti save, savo nelaimingumą ir prastą elgesį su žmonėmis, man vieną dieną tenka pripažinti, kad paprastumas baigėsi. Dabar turėsiu prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ir turėsiu išmesti iš galvos visus pasiteisinimus.

Praeitis jau neegzistuoja, o ateitis tik mano rankose. Ir taškas. Arba aš noriu turėti tai, kas vadinama moteriška laime, arba visą likusį gyvenimą būsiu ragana, kurios vis labiau ir labiau vengs žmonės, kol galiausiai susisuksiu į kuprą, užsiauginsiu karpą ant nosies ir užsidarysiu namelyje ant vištos kojos.

Perspektyvos neviliojo, nei vienos nei kitos, todėl dar keletą metų vis bandžiau atidėlioti veiksmus ateičiai ir tikėtis, kad atjos tas princas. Ir kiek tik neatjodavo, tiek aš jį iš balno išversdavau ir paskui dar pėsčią išvarydavau, sau žirgą pasilikusi.

Bet ką su tais žirgais, kam man jie, nemėgstu aš jodinėti, o ir išlaikymas jų brangus. Teko išparduoti.

Taigi, sėdžiu aš vieną dieną prie suskilusios geldos ir suprantu – viskas, turiu eiti ir pasikeisti, nes kitaip nieko gero nebus.

Sėdau susiraukusi baisiausiai, kiek tik įmanoma ir pradėjau vardinti sau garsiai, dar ir konspektuodama, ką po velnių turėčiau savyje pakeisti. Ir sąrašas gavosi netrumpas, o ir baisiai nemalonu buvo jį skaityti. Niekaip negalėjau priprasti prie jausmo, kad aš, va tokia kvaila, pati va taip sušikinėju savo gyvenimą.

Bet ką darant, pirmas kartas sunkus, antras jau lengvesnis. Teko žingsnis po žingsnio, dantis sukandus, mokytis priimti žmones, mokytis jiems atleisti už tai, kad jie vyrai, mokytis juos pamilti, mokytis dar daugybės labai sunkių dalykų. Ir mokausi aš dar. O kartais vėl užeina noras savęs pagailėti, paieškoti kaltų aplinkui. Bet kitą rytą atsibundi, padėkoji už tas nelemtas pamokas ir supranti, jog gyvenimas jau tikrai labai labai pagerėjo ir ne veltui viskas buvo, tikrai ne veltui.

Su meile Luka de Luna

——————————————————————————-

„Praeitis jau neegzistuoja, o ateitis tik mano rankose”

alavijo kosmetika

SPF kosmetika su alaviju

Kraunama
svg
  • 01

    Meilė | Visai ne vyrai kiaulės

Greita navigacija