Dabar daug kas yra kažkuo nepatenkinti, problemų šaltinį mato kituose žmonėse, atsitiktinai susidariusiose situacijose ir pan., nuolat ką nors kritikuoja, o tai dar labiau pablogina jų likimą. Ir kuo daugiau „emocinio intensyvumo“ tokie žmonės įkrauna į savo mintis ir kalbą, tuo daugiau sukuria savęs naikinimo energijos. Tačiau ar tokių žmonių buvimas suteikia mums teisę į šį pasaulį įnešti agresiją?

Kita vertus, kuo žmogus labiau dvasiškai išsivystęs, tuo daugiau iš jo kyla dėkingumas. Mat jis supranta, kad savo vidine nuotaika kuria įvairias situacijas ir pritraukia tam tikrus žmones. Jis supranta, kad viskas, kas jam vyksta šiame pasaulyje, yra skirta tik jo aukščiausiam gėriui – sąmonės apvalymui ir meilės Dievui ugdymui. Ir apskritai vienas iš dvasiškai pažengusio žmogaus rodiklių yra tai, kad jis nekelia pretenzijų, kritikos, o tik rodo dėkingumą ir atleidimą.

Būna, kad žmogus išgirsta, kad jo sieloje daug agresijos, tačiau rekomendacijų negirdi. Priešingai, jis tvirtina: „Ką, kiti geresni?“.

Sunku būti su tokiais žmonėmis. Visa tai yra pasekmė to, kad jų auroje yra daug agresijos. Su tokiu žmogumi labai sunku ilgai bendrauti, kad ir kaip gražiai jis atrodytų išoriškai ir kad ir kaip plačiai šypsotųsi…

Praktiniai patarimai, kaip atsikratyti neigiamų jausmų ir žalingų įpročių.

Įsiklausykime į save ir užduokime klausimą: „Mano kūnas apie kažką kalba, bet aš ne visada tai suprantu. Ar reikia siekti tai suprasti? Kaip atsikratyti žalingų įpročių ir emocijų, ypač pykčio? Štai kaip aš atsakyčiau į tokį klausimą:

„Labai įspūdinga, kad klausai, ką sako kūnas. Tai labai svarbu. Šiuolaikinėje kultūroje tapo natūralu gyventi su išmaniais telefonai, televizoriais,muzikos grotuvais, kurie neišsijungia, su nuolatiniais pokalbiais …

Būti vienam su savimi, tyloje daugeliui atrodo kažkas baisaus, tačiau negali būti nė kalbos apie įsiklausymą į savo kūną ar emocijų sekimą. Nors vis daugiau žmonių supranta, kad įtemptas, audringas gyvenimo tempas neįeina į gamtos planus.

O juk paprasčiausiai susikoncentravę į bet kurio organo darbą, galite pakeisti jo būseną, jei tuo pat metu tiesiog stebėsime jo darbą. Arba, įsisąmoninę savo emocijas ir nuotaikas, galime visiškai atsikratyti neigiamų jausmų ir žalingų įpročių.

Įsisąmonintos emocijos dingsta.

Pavyzdžiui, jūs lipate į sceną prieš didelę auditoriją. Esate susijaudinęs, bijote. Tiesiog pradėkite apibūdinti savo realybę – „Aš bijau, man liūdna“. Ir pamatysite, kaip šie jausmai greitai praeis, be to, savo nuoširdumu užsitarnausite publikos įvertinimą.

Sąmoningumas reiškia, kad gyveni čia ir dabar, kitaip tariant, realybėje. Apskritai, visos problemos prasideda tada, kai pasineriame į prisiminimus ir apgailestaujame dėl praeities, arba pradedame bijoti ateities. Visa tai veda prie to, kad pradedame gyventi nedėmesingai, prarandame dėmesio energijos kontrolę.

Bet tam, kad būtų geriau suprantamas bendras veikimo mechanizmas, pabandysiu jį paanalizuoti pasitelkdama pykčio – vienos labiausiai griaunančių emocijų – pavyzdį.

Pagrindinė šiuolaikinės Vakarų psichologijos samprata yra savistaba. Pavyzdžiui, supykęs imi galvoti apie pyktį, jo priežastį, jį analizuoti ir taip sutelkti dėmesį į jausmą, o ne į save. Tai yra mąstymo procesas, kuris leidžia suprasti, kad pyktis jums kenkia. Bet jei pats nuspręsite: „Aš niekada nesupyksiu!” – ir pyktį stenksitės sutramdyti pasitelkdami valios jėgą, tačiau tuo pačiu metu nėra gilių vidinių pokyčių, tuomet emociją tiesiog nustumiate į vidų, kur ji veikia nepastebimai, bet vis dėlto destruktyviai. Rytų psichologija sako: „Tiesiog žinokite, nėra prasmės analizuoti ir galvoti apie pyktį“.

Nustokite galvoti apie jausmo šaltinį, nes tai jau praeityje. Jūs neturėtumėte duoti priesaikos: „Aš niekada to nedarysiu!” Šis pažadas nukelia mus į ateitį. Sąmoningumas palieka pykčio jausmą čia ir dabar. Jūs neketinate kovoti ir negalvoti apie pyktį. Jums įdomu tik žiūrėti į jį tiesiai, betarpiškai. Tai yra sąmoningumas. O šio metodo galia ta, kad pažvelgus į pyktį jis dingsta! Ir tai yra raktas į sprendimą. Jei pyktį suvokiame pačioje pradžioje, tai jis mūsų nesuterš ir nepaliks pėdsakų. Tačiau tai gali atsitikti ne iš karto.

Galite pagauti save, kad jau ilgai ant ko nors rėkiate. Pereikite į vidinio stebėtojo poziciją, pradėkite paprastai, be jokių sprendimų ir vertinimų, stebėti savo pojūčius (rankos dreba, veidas įsitempęs, kvėpavimas paviršutiniškas). Pabandykite pamatyti save iš šalies. Pabandykite pajusti kurioje kūno vietoje jis susikaupė ir vidiniu žvilgsniu bandykite susikoncentruoti į tą vietą. Ir pajusite, kad pyktis ims nykti ir išnyks. Po kurio laiko išmoksite pastebėti pyktį, kai jis tik prasideda. Ir taip visame kame.

Pavyzdžiui, pradėkite rūkyti sąmoningai – ir netrukus tai atmesite kaip kažką nereikalingo. Lėtai išimkite pakelį ir išimkite cigaretę, užuoskite jos kvapą, lėtai uždekite, įkvėpkite, sąmoningai pajutę skonį visiškai pasinerkite į šį procesą. Ir ne ilgiau kaip po kelių savaičių jūs amžinai atsikratysite šio įpročio …

Taigi akivaizdu, kad sąmoningas gyvenimas yra kelias į sėkmę. Svarbu ugdyti įgūdžius suvokti savo jausmus, ypač kai jie yra mažo intensyvumo. Norėdami tai padaryti, turite sutelkti dėmesį į savo proto būseną, o ne į išorinius įvykius. Ir tuo pačiu nereikėtų pulti į kitą kraštutinumą ir per daug koncentruotis į kūną. Tai gali sustiprinti kūnišką koncepsiją „Aš esu šis kūnas“, kuri, savo ruožtu, yra visų mūsų vargų ir ligų šaltinis.