Kaip banaliai beskambėtų, žiūrėdama pro langą į rudenį, kurio jau buvau labai pasiilgusi, nejučia pradėjau mąstyti apie tai, kad štai kažkas pasibaigė, o netrukus vėl kažkas prasidės. Tai taip nesustabdoma ir taip nuostabu, kad verta pasidžiaugti ir aprašyti. Taip, pasidžiaugti tuo, kad egzistuoja pradžia ir pabaiga. Ar kada galvojote apie tai?

Kadaise man atrodė, kad būti sena yra siaubingai nuobodu, o būnant aštuoniolikos „sena” man reiškė būti dvidešimt penkerių. Apie tokį amžių, koks mano šiandien, aš tada net negalvojau, nemaniau, kad apskritai iki tokio sukriošimo reikėtų gyventi, nes pats sau jau turėtum pradėti smirdėti. Net buvau pagalvojusi, kad po dvidešimt penkerių reikėtų suplanuoti kažkokią dramatišką savo mirtį, kad jau nebesikankinčiau taip nuobodžiai ir tokioje senatvėje. Juokinga apie tai prisiminti šiandien, tačiau iš kitos pusės, šiandien žiūrint į savo mamą, kuriai jau aštuoniasdešimt penkeri, apima panašiai keistos mintys: „Dieve, ką veikti, kai tau jau tiek metų?” Na, žinoma, aš dabar jau suprantu, kad tai – kvailos mintys, ir jei išgyvensiu iki tiek ir būsiu bent kažkiek sveika, tikrai turėsiu, ką veikti, kaip ir mama, kuri man vis rodo tuos ilgus niekaip nesibaigiančius darbų sąrašus ant savo stalo.

Štai vyresni jau supranta, kad ta laiko tėkmė labai keistai pasiskirsčiusi, tačiau mūsų supratimo tėkmė yra tikrai labai gražiai išsidėliojusi gyvenimo atkarpose. Bręsdami ir sendami mes atrandame vis kitus džiaugsmus bei kitus užsiėmimus, keičiasi požiūris, mąstymas ir tai yra vienas nuostabiausių mums nutinkančių dalykų. Mes bet kuriame amžiuje gyvename tikrą pilnavertį gyvenimą, nes keičiasi tai, kas ir privalo keistis. Viskas sustyguota taip, kad nebūtų jokių pradžių ir pabaigų, kad neateitų diena, kai atsisėdę suprastume, jog to, ką veikiau ir galvojau vakar aš nebegaliu daryti, o ką daryti ryt, aš nežinau. Viskas keičiasi palaipsniui ir mes niekuomet nematome tokių ribų, kurios skirtų vieną amžiaus tarpsnį nuo kito. Tad noriu nuraminti jaunus žmones, kurie galvoja kaip aš anuomet. Gyvenimas niekuomet netaps nuobodžiu, nes jis toks turtingas viskuo, jog laikui bėgant tik suvoksite, kiek visko dar neišbandyta, nepatirta ir kiek visko dar laukia prieš akis.

Tačiau vienokios ar kitokios pradžios ir pabaigos egzistuoja visą mūsų gyvenimą. Jos lydi mus įvairiausiomis formomis, pradedant diena- naktis, mėnesiai, metai, baigiant santykiais, gimimu-mirtimi. 

Kai mokiausi gal kokioje trečioje klasėje, vieną dieną sužinojau, kad visata gimė po didžiojo sprogimo. Ir tada mano smegenyse įvyko didysis sprogimas, o tiksliau didysis strigimas. Aš ėmiau vaikščioti po mokyklą ir visų mokytojų iš eilės klausinėti vieno ir to paties klausimo „o kas buvo, kai nieko nebuvo?”  Vėliau kamantinėjau ir tėvus ir kitus, kurie, mano manymu, turėtų žinoti viską, tačiau suprantamo atsakymo negavau. Visi kaip susitarę aiškino, kad viskas buvo visada ir yra tokia sąvoka „begalybė” – tai, kas niekada neprasideda ir niekada nesibaigia. Matyt, aš buvau dar per maža tokiems apmąstymams, nes iki šiol jaučiu tą jausmą, kurį jutau tada stengdamasi tai suprasti. Man, atrodo, net fiziškai skaudėjo, nes kad ir kaip stengiausi,  aš niekaip negalėjau suprasti.

Taip kibau prie žmonių kokią savaitę, kol viena išmintingiausių mano mokytojų man paaiškino, kad žmonių sąmonė tiesiog nesugeba suvokti tokio reiškinio kaip begalybė, nes visas žmogiškasis gyvenimas yra paženklintas pradžiomis ir pabaigomis. Mūsų protas gali tik tiek, patarė man tiesiog nesikankinti. Ji pasakė, kad jei mes gyventume amžinai, tuomet mums nekiltų tokie klausimai, tačiau dabar mums skirta prasidėti ir pasibaigti, vienaip ar kitaip viskas mūsų gyvenime turi pradžią ir pabaigą. Todėl norint suvokti begalybę, reikia tiesiog išjungti proto balsą ir patikėti ja. Taigi, aš išjungiau iš savo proto šį klausimą, bet nepatikėjau. Man pasidarė skaudu, kad ten, kur egzistuoja begalybė, mes ne tik negalime jos patirti, bet net negalime jos suvokti. Ir kodėl mes turime pasibaigti?..

Vėliau aš nebekėliau sau tokių aštrių klausimų, tačiau atsisukus atgal galiu pasakyti, kad visgi džiaugiuosi, jog turime tiek pradžių ir pabaigų savo gyvenime. Kad galime pabaigti tai, kas nebepatinka, ir pradėti tai, kas patinka. O įsivaizduokite, kad tai kas nepatinka galėtų tęstis begalybę, tai yra amžinai. Ne, gal visgi faina turėti, kad ir trumpą gyvenimą, tačiau su daugybe galimybių pasirinkti, kiek kas tęsis, o kada kažką reikia užbaigti.

Dar vienas dalykas, kurį bėgant metams patyriau, kad pabaiga iš tikro visai nėra pabaiga, o tik nauja pradžia, ir tas dar labiau džiugina. Niekada niekas nepasibaigia taip, kad liktų tik tuštuma ir prisiminimai, net gyvybė. Pažvelkime, kiek žmonės turi įvairiausių hipotezių, tikėjimų apie tai, kas būna po mirties. Galime rinktis iš jau esamų variantų, o galime sugalvoti ir savo, juk niekas nei paneigs, nei patvirtins, kad taip nebūna. Mūsų protas, nors ir baigtinis, kaip kūno dalis, tačiau ypač galingas, norint ką nors sugalvoti ir tuo patikėti. Jei netikime pomirtiniu gyvenimu ar atgimimu, galime žvelgti į tęstinumą, kaip perėjimą į kitą materiją, į žemę, iš kurios vėliau auga augalai, galbūt medžiai, o tai irgi yra tam tikras tęstinumas. Tai galiausiai mane įtikino, jog begalybė gali egzistuoti, tik ji keičia savo būsenas, mainosi, dėl to toje begalybėje, kaip ir mūsų gyvenime, vyksta daugybė pradžių ir pabaigų. 

Taigi, manau, atradau dar vieną labai gerą dalyką, kuriuo siūlau mums visiems pasidžiaugti, tai – galimybe pabaigti ir pradėti.

Pabaigti jaunystę nostalgiškai ją palydint ir pradėti brandų gyvenimą, pasitinkant jį su smalsiu entuziazmu;

baigti žlugdančius santykius ir į jų vietą pasikviesti bei pradėti naujus, skatinančius tobulėti ir džiaugtis;

baigti vienus mokslus ir pradėti kitus;

baigti kaupti nuoskaudas ir pradėti daugiau šypsotis;

baigti apkalbinėti kitus ir pradėti keisti savo blogus įpročius;

pabaigti dirbti nekenčiamą darbą ir pradėti ieškotis mylimos veiklos;

baigti kabinėtis prie mylimo žmogaus ir pradėti jam sakyti gražius žodžius;

baigti bijoti ir pradėti pasitikėti…

Siūlau patiems pratęsti šį sąrašą individualiai, arba mums visiems komentaruose, nes, manau, visi rasime, ką galima pabaigti ir ką galima pradėti.

Šios pasakos moralas paprastas: laisva vieta tuščia nebūna, mes visi esame dalelė begalybės ir kai kažką užbaigsime, ta tuščia vieta tuojau pat užsipildys tuo, ką pradėsime.

Mums belieka mėgautis galimybe rinktis ir žaisti. Nes mes turime viską, ko tik gali prireikti. 

 Su meile, Luka

………………………………………………………………..

„… kiek visko dar neišbandyta” – www.alavijoziedas.lt