Senovėje žmonės tikėjo, kad visas mus supantis pasaulis yra gyvas. Jie lenkėsi ežerų, akmenų, medžių dvasioms, taip pat dieviškomis savybėmis apdalindavo ir įvairius daiktus – buities ir darbo ar medžioklės įrankius. Mūsų laikais į tai žiūrima kaip į atgyvenusius prietarus. O gal be reikalo? Kartais atrodo, kad visgi negyvi daiktai gali puikiausiai gyventi savo gyvenimus